Šiandien saulėta,  šilta diena, bet  mano  nuotaika visiškai  skiriasi nuo oro. Nežinau kaip  paaiškinti mano  nuotaiką. Šiandien aš  tiesiog  depresuoju. Yra daug priežasčių dėl ko  taip  yra. 

pirma- susipykau  su Egle

antra- mano  santykiai  su mama visiškai  pašlija

trečia-  kalba sukasi  apie išsikraustymą

ketvirta-  mane iš  proto  veda Simonas

penkta- aš nervinu pati save. 

Šie penki  dalykai  mane  verčia jaustis prastai.  Sunku  apsispręsti  kuris iš  jų  yra pats baisiausias.  Manau  visi  vienodai  baisūs.  Dar  mane nervina kas kart  prisėdus pažiūrėti  televizorių,  girdėti  per visus kanalus pavardęs- Kedys ir Stankūnaitė. Nuo  šių  pavardžių  ir nuo  tos istorijos mane vempti  verčia. Jau kurį laiką gyvenu  kaip  normalus žmogus ir tas laikas man visai  nepatinka. Aš  vėl  noriu  nuotykių, noriu  patirti  adrenaliną,  noriu  gyventi. Dabar norėčiau  iš  šokti  su  parašiutu  iš lėktuvo  arba nušokti nuo  televizijos bokšto  su guma. Būtu  smagu, bet  visa tai  kainuoja, o  aš  pinigų  neturiu. Taigi  manau  man  arba reik  pačiai  įsivelti  į nemalonumus arba jie patys ateis pas mane.

Kieme spigino  kaitri saulė.  Išslinkau  į  gatvę.Ji  buvo  tuščia,  visiems buvo  per karšta sėdėti  lauke. Šiandien buvo  plius 40,  maniau  mirsiu. Visi mano  draugai  arba tūnojo  namie arba buvo  išvažiavę.  Man  visiškai nebuvo  ką veikti,  bet  norėjau  surasti  kokį nors adrenalino  šaltinį.  Manau  kad vienintelis dalykas kas man nutiks tai  bus saulės smūgis.  

Užsikoriau  ant  akmens, makalavau kojomis. Pro gatvelę pravažiavo  du  vaikinukai ant  dviračių. Sustojo jie ties upeliu. Suskambo  mano mobilusis.

- alio 

tylu, 

-alioooo,

Ragelį padėjo.  Pažvelgiau  į  telefoną lyg jis būtu  pats paskambinęs ir pats ne kalbėjas.  Pasimečiau,  gal  supainiojo  numerį. Pro  mane vėl  pravažiavo  tie patys vaikinukai  su  dviračiais. Stebėjau juos,  dar  nė karto  nebuvau jų  mačius. Dar karta pažvelgiau  į  telefoną.  Staiga jis suskambo,  skambino tas pats numeris. Pakėliau  ragelį,  bet  niekas nekalbėjo. Buvau visiškai  pasimetus.  Nušokau  nuo  akmens  ir nuėjau link  upelio. Čia buvo  primėtyta semkų. Matyt  tie du  čia  buvo  sustoją jų  pakramsnoti.  

Grįžau namo,  suskambo mano paprastas telefonas. Aš  pakėliau  ragelį. Kitam  laido  gale išgirdau, kaip  kažkas  groja pianinu. Klausiausi,  bijojau  net  ką ir pasakyti.  Grojo  taip  gražiai,  melodija buvo  be galo  romantiška ir lyriška. Kai  pasibaigė kūrinys taip pasibaigė ir “pokalbis”.  Ragelis buvo  padėtas  ir aš  buvau  palikta su  rageliu  rankoje, ir klūpanti  ant kelių  nesuprasdama kas ką tik  įvyko.  Vienintelis man žinomas žmogus kuris moka groti  pianinu  yra Agnė.  

kalbu  telefonu: 

aš.- labas, 

Agnė- laba,

aš- ką veiki?

Agnė- guliu, o  tu  ?

aš-  skambinu tau  kai ko  pkalusti

Agnė-  tai  klausk

aš  -  tu  man ką tik skambinai į  paprastą ir  grojai  pianinu?

Agnė-  ne,  bet  aš ir sulaukiau  tokio pat  skambučio tik  grojo gitara. 

aš-  kaip manai kas tai  buvo ?

Agnė-  nežinau.  

Suskambo  paprastas. 

aš-  vėl  skambina

Agnė-  po  to perskambink. 

Aš padėjau mobilaus telefono  ragelį ir nieko  nelaukdama pakėliau  paprasto  telefono  ragelį. Šį  karta pasigirdo  linksmesnė melodija. Sėdėjau  prie telefono  ant  žemės ir klausiau  kaip  kažkoks paslaptingas žmogus man groja. Kaip  ir pirma kartą pasibaigus  kūriniui  baigėsi  ir pokalbis. Prie telefono  prasėdėjau  dar  kelias valandas laukdama paslaptingojo  skambučio.  Dėja jis daugiau  nepaskambino. Tikiuosi  paskambins rytoj.  Aš jo  lauksiu.

Mielas dienorašti  šiandien  tau  noriu  papasakoti  kelis savo  labai  reikšmingus nutikimus ir kelis visiškai nesvarbius tiesiog  užsilikusius mano  atminties kertelėse.  Šiandieninis mano  pasakojimas  bus gana padrikas.  

Buvo  toks visai  nereikšmingas mano gyvenimo  etapas kai  mokiausi Vinco  Kudirkos vidurinėje mokykloje.  Ne kažink  ką iš tų  laikų  ir prisimenu  nes kaip  ir minėjau tai buvo  visai  nereikšmingas laikotarpis.

Buvo  žiema. Ankstyvas rytas.  Visoje mokykloje degė tik kelios lempos.  Mėgstu  kaip taip  būna nes tada man mokykla panaši į  seną namą kuriame vaidenasi.  Pamenu su  klasiokėmis sėdėjom  ant  palangės ir laukėm  anglų  kalbos pamokos. Staiga į  koliudorių įžygiavo  Herbertas.  Vaikinas niekada nepasižymėjo  mados skoniu  bet  šį  kart  jis peržengė visas ribas.  Jis  buvo  su mėlynom treningo  kelnėmis per kurių  šonus ėjo  raudonos trys juostelės. Buvo  apsivilkęs geltoną maikutę ir ant  jos juodą kostiuminį švarką. Viso  šio  ”nuostabaus” derinio  kulminacija buvo,  juodi  lakiniai bateliai.  Visos pradėjom kykenti. Vaikinai pradėjo jį švelniai  užgaulioti. Buvo  linksmas rytas. Po metų  Herbertas išėjo  į kitą mokyklą.  Ne dėl to, kad visi  iš jo  juokėsi, bet  dėl  to  kad Vinco  Kudirkos mokykla ne ta įstaiga  turtingų  tėvelių  turtingiems vaikeliams. 

Kitas prisiminimas iš to  laikotarpio  būtų apie mano buvusią klasiokę Antaniną. Ji labiau mėgo kai ją vadindavo  Asta.  Ta mergina ne itin  protinga,  bet  tikrai  drąsi ir savim  pasitikinti.  Bet  kaip  bebūtu  gaila jos gyvenimas nebuvo  rožėm klotas. Ji  tikrai nebuvo  mis populiarioji. Jos pravardė buvo,- Grinčas  nes ji  tikrai  į jį  buvo  panaši.  Antanina, patyrė labai daug  patyčių  mokykloje. Viena  iš  tų  nutikimų  aš tau  ir papasakosiu.  

Buvo mokslo  metų pabaiga.Liko  vos kelios savaitės iki  vasaros atostogų.  Žinoma tada visi  skubėjo  taisytis skolas.  Taip pat  ir aš  su  Antanina ir dar  keliais klasiokais. Mums reikėjo  atsiskaityti  istoriją.  Vieną saulėtą popietę visi sėdėjom  istorijos kabinete ir laukėm kada ateis mokytoją. Viskas  buvo  ramu, kol Dovilas nesugalvojo  ”pajuokauti”.  Jis prisikabino  prie Antaninos mekstuko nes ant  jo  rankovės buvo  parašyta “Versaci”.  Žinoma Dovilas  vaidino  tikra Petruškevičių  todėl  dėstė savo “mados tendencijas”.  Antanina visaip  bandė gintis,  bet  tai  buvo  bergždžias darbas.  Galiausiai tas Petruškevičius,  nusprendė,  kad Antaninos plaukams trūksta gumos,  todėl jos ten prispjaudė per tušinuką. Buvo  kraupu  žiūrėti.  Valdžiausi iki  tos akimirkos kai jis pakilo iš savo vietos ir paėmęs kėdę trenkė jai  per galvą. Aš  pašokau  iš vietos,  pribėgau  prie jo, atėmiau  kėdę  nustūmiau jį nuo  Antaninos ir ją išsitempiau iš klasės. Niekad gyvenime nieko panašaus nebūčiau  padarius,  bet  šį  kart  man nebelaido  sąžinė tiesiog  žiūrėti  į tokį smurtą. Iššukavau  jai plaukus, kad nebeliktų  gumos,  nuraminau.  Atėjus istorijos mokytojai  papasakojau kas nutiko.  Ji  viską suprato  mums išvedė po  10  o  vaikinus nubaudė. Dabar  laba džiaugiuosi,  kad taip  padariau  nes tai  ką darė Dovilas ir tai,  kad visi kiti juokėsi  yra nenormalu.  Aš  pasipriešinau tai  kvailai mokinių sistemai  ir žinau,  kad tai  padaryčiau dar kartą ir dar kartą.  Dabar  Antanina jau turi  dvi  dukrytes ir  gyvena ramų  šeimyninį gyvenimą. Ir  gerai,tikiuosi  nei jai nei kažkam daugiau nereiks patyri tokių  žiaurių  patyčių. 

O dabar  mielas dienorašti  aš  tau papasakosiu  tai kas nauja ir tai  kas mane labai skaudina. Visai  nesenai  tau  pasakojau,  kad kalbėjausi  pati  su savimi.  Ir  galiu  pasigirti,  kad tas pokalbis tikrai  suveikė. Aš  darau išvadas savo  gyvenime.  Aš  keičiu  savo  gyvenimą. Kolkas tų  pokyčių  dar  nesimato,  bet jie tuoj  pasimatys  taip  ryškiai, kad net  bus galima apakti.  Bet  yra ir neigiamų pusių  šiame pokyčiu maritone.  Ta draugė kurios dėka padariau išvadas, mane nuo  savęs  vis labiau  atitolina. Ji  iš  manęs reikalauja to,  ko  aš  jai  negaliu  duoti. Ji  kalba apie tai kokia aš  šalta tapau,  kaip nebemoku  bendrauti.  Bet kaip  galima bendrauti  su žmogumi kuris man viskuom  ir  visada prieštarauja. Ir nors esam susitarę laisvai tarpusavį reikšti nuomonę ir laisvai  diskutuoti  ji  neišklauso mano nuomonės,  ji  pradeda prieštarauti  ir mane peikti už  tą mano nuomonę. Aš  kartais jos nesuprantu. Na taip  ji gan maištinga ir panašiai, bet  aš  jos draugė ne tėvai.  Prieš  tėvus gali  maištauti,  prieš draugus ne. Nežinau kodėl  taip, gal   vis dėl to kaltas tas amžiaus skirtumas, gal mes su  ja tokios skirtingos. Norėčiau  žinoti,  kodėl  taip sunku  su ja man dabar  bendrauti.  Dėja ji  paklausta man neatsako,  o  kitaip  aš  ir nesužinosiu.  Manau  draugystėje svarbiausia atvirumas, na taip  aš  ne visada buvau jai atvira,  bet  kai  ateidavo laikas pasakydavau,  o ji  man nepasako  nei  kai  ateina laikas  nei po laiko.  Nežinau kiek  truks  šis pyktis (jų  pas mus būna daug). Žinau  tik  tiek,  kad šį  kartą aš nenusileisiu.  Aš  nesigilinsiu  į  tas visas diskusijas ir panašiai  nes ji mano nuomonės nepripažįsta.  Aš tiesiog  plaukius pasroviui  žiūrėdama kas bus toliau. Ir  šį  kartą parodysiu  tai, kad turiu  savigarbą,  nes niekam neleisiu  net  artimiausiai draugei manęs įžeidinėti,  (kad ir kaip  tai bebūtu pasakyta). 

Mielas dienorašti  šiandien tau  rašau  norėdama pasiguosti.  Aš  esu  tokia apgailėtina,  tokia kvaila ir beprasmė asmenybė, kad  man net  pačiai dėl  savęs gėda. Dar  niekada nesijaučiau taip  blogai. Man nieko  neskauda,  aš  nesužeista.  Tai  ne  fizinis skausmas tai  moralinis,  vidinis skausmas.  

Šiandien važiuodama po  pamoku  autobusu,  stebėjau savo  atvaizdą stiklinėse autobuso duryse.  Tada save išbariau  už  visus nepadarytus darbus, užvisus apsileidimus,  už  savęs pačios netausojimą. Dar  niekada neturėjau  tokio  pokalbio  su  savimi.  Manau  aš  jo niekada neturėjau,  o  man jo labai reikėjo. Dabar mastau, kad tas pokalbis galėjo įvykti  ir ankščiau, bet  ankščiau  aš  ne susimasčiau apie save.  Apie ką aš  ankščiau galvodavau? Tikrai  ne apie save ir tikrai ne apie kitus.  Tai  apie ką? Apie tai  kaip  skaniau  pavalgyti, kaip nusipirkti  naują daiktą. Bet  niekad nepagalvojau  apie savo  sveikatą,  apie tai  ką  aš  galiu  nuveikti  šiame pasaulyje. Aš  visko  atsisakiau  dėl  saldainių,  ar  jogurtų,  dėl  rūbų  ar  knygų  ar  technikos naujovių.  Aš matydavau  tik kitų žmonių  klaidas, o  savųjų ne.  Dėl  to  aš labai  gailiuosi.  Kas dieną peikdavau  tuos kurie į  gyvenimą žiūri  ”pro  rožinius akinius”, bet,  kad aš  pati  pro  juos žvelgiau  į  pasaulį,  tai  nesuvokiau.  Mano  visas gyvenimas nuėjo  vėjais.  Nepadariau  nieko naudingo  tik viską siurbiau  į  save it  kokia kempinė. Aš  šiandien  visa dieną su  savimi kalbėjau,  save keikiau,  peikiau,  ir guodžiau. 

Dėl ko  taip  nutiko, kad aš  pagaliau “praregėjau” tai  yra mano pyktis su  viena artima drauge.  Jos žodžiai,  atrodo  visai  nereikšmingi,  paveikė mano pasamonę.  Tą vakarą kai  su  ja susipykau  aš   dar  buvau  labai  stipriai  užsimerkus,  bet kai 11:52 įlipau  į  autobusą  ir atsirėmusi  į  langą nugara žvelgiau  į autobuso  duris,  šmekščiojant saulėj  aš  prabilau  pati  sau.  

Buvo  daug žodžių  išsakyta.Daug prisiminta  senu  nutikimų,  aš juos prikėliau  lyg  mirusius iš kapų. Seni mano  gyvenimo  vaiduokliai  keitė vienas kita vis baisiau  ūbaudami ir primindami man tai dėl  ko  prabilo  ”vidinis aš”.

Dabar rašau  tau,  pasakoju.  Rašau  tau  nes niekam kitam  to negaliu  pasakoti.  Ir  nors žinau, kad tave perskaitys ne vienas   visi  jie gal  būt  ne taip  supras,  bet  šiandienos parašyti   žodžiai  skirti  kaip  tik  tau Mielas Dienorašti,  tau,  kurio niekada neturėjau.  Šiandien čia sudedu  savo  mintis, tas kurios dabar  mano  galvoje,  visas linksmas ir depresiškas. Būtent  šiandien tokia diena, kad nenoriu  nieko  veikti.  Noriu  tūnoti  savo  kambarį,  bet  žinau,  kad taip  nebus nes už  pusvalandžio  su  Agne važiuosim susitikti  su  Narka. Aš  visai neoriu  rodytis viešumoje,  bet  teks. Tikiuosi likęs laikas iki  nakties prabėgs greit,  nes noriu  kuo  greičiau, kuo  skubiau užbaigti  šią dieną. Bet  sekantis ir dar  sekanti  ir dar sekanti  diena  bus tokia pati  ir visos kitos dienos bus tokios pat. Taip bus kol  aš pilnai  perlipsiu  per save. 

Jimmy Kimmel Live - The third part of Jimmy’s interview with Johnny Knoxville where he plays a deleted scene from Jackass 3 that included Britney Spears

look this colour!!!!!

theysaythatsrockandroll:

hahahahha

Mano  gyvenimas lyg  karuselė,  Sukasi ,sukasi ir sukasi. Ir nors ji  jau sukasi   ne vienerius metus ir atrodo  jau  atmintinai žinai  kaip  ji  pasisuks bet  staiga ji pasisuka netikėta linkme ir sugriauna visus tavo  planus ir viltis. Taip,  mano  karuselė-  gyvenimas vėl  pasisuko į kitą pusę. Šį  kart  mano  gyvenimas tapo  per daug  monotoniškas.  Pradėsiu  pasakoti nuo  to  kaip  gimė mano  brolis. Simonas,  jo  toks vardas.  Jis gimė ankščiau  laiko. Gimė 6 mėnesių. Buvo  toks meilutis.  Gulėjau  sau  inkubatoriuje ir visas buvo  padengtas baltu  pūkeliu. Tada niekas negalvojo  kad jis paaugęs taps  didžiausia mano  ir mano mamos našta. Nežinau,  kas kalti  ar  mano  tėvai,  kad skyrė mažai  laiko  jam ir auklėjo  ne taip  kaip  reiktu, o  gal  tai  nuo  tokio  ankstyvo  gimimo. Nežinau, bet  Simonas tapo  pagrindiniu  mūsų  vargu. Jis tikrai  nėra protingas  ir net  ne mielas. Žinau, turbūt  kiekviena sesuo  taip kalba apie savo  brolius,  bet  šį  kart  aš  apie jį  kalbu  nešališkai. Jis neturi  draugų,  Jo visas gyvenimas- kompiuteris. Man iš vienos pusės jo  gaila iš kitos  pusės-  aš  jo nekenčiu.  Ir vis meldžiuosi,  kad jis greičiau  susiprotėtu.  Nes man  pabodo  kas kart einant pro jo  kambarį  matyti  kaip  jis nuogas trinasi  į  savo  pliušinį kiškį,  vardu  Petras.  

Vakarop, jau  besileidžiant  saulėj  ir baigiantis darbams sode,  suskambo  mamos mobilusis.  Ji  pakelė ragelį.  Skambino  Regina-  mano  tėčio  teta.  Ji pranešė siaubinga naujieną. Mirė Diedelis-  mano  tėčio tėtis.

Man nutirpo  visos galūnės kai  tik  tai išgirdau,  o  kai  sužinojau kaip  jis mirė,  užsimaniau pati  mirti.  Diedelis mirė mano  tėčiui  ant  rankų.  Kaip  turėtu  butu  jam  sunku.  Jie buvo  laukuose, mano tėtis nuėjo  iki  ”budos” paimti vandens, kai  grįždinėjo atgal  pamatė kad diedelis suklupo. Tėvelis pasileido  prie jo,  laikė jį savo  glėbyje laukdamas pagalbos nors jau  žinojo,  kad per vėlu.  Esu  patyrus panašu  jausmą,  kai  matai, kad tavo  mylimas žmogus  gali bet  kuria akymirką mirti,  o  tu nelabai  gali ką padaryti.  Tada taip norėjau  būti  šalia jo. Norėjau  būti  tas ramstis už kurio  galėtu  pasilaikyti. Dėja mus skyrė  didelis atstumas ir aš  niekaip  negalėjau  nuvažiuoti  pas jį. 

Greitai  vyko  laidotuvės.  Buvo  išlieta daug  ašarų.  Diedelis atrodė kaip  vaškinis.  Gulėjo karste apsuptas gėlių.  Visi  raudojo,  o  aš  negalėjau  išspausti  nei  vienos ašaros.  Mane tiesiog dusino.  Nežinau ar  taip  turi  būti.  Ar  aš  normali,  kad neverkiu.  Man  liūdna, jis mirė,  o  aš  neverkiu.  Eglė,  sakė kad tai  normalu, kad ji  ir neverkia nei  dabar  nei per savo  giminaičiu laidotuves, bet  vis vien  jis man buvo  toks geras,  aš  jį  mylėjau.  

Ketvirtinės. Praėjo  lygiai  keturi  mėnesiai po diedelio  mirties. Viskas buvo  monotoniška.  Dar  vieni  metai  KMAIK,  dar  viena nuostabi  vasara, dar  vienas nuostabus gimtadienis.  Dabar  stoviu,  laukuose, kryžkelėje. Kelias  čia tas pats  ir žemė ta pati,  Šaltinis ir tas pats nors kelias link  jo jau kitas. Ąžuolas ten pat  ir vėjas toks pat  nuostabiai  glamonėjantis ir  saulė tokia pat  kaitri, bet aš  jau nebeta.  Aš užaugau.  Viską dabar  matau kitaip. Akmenys kurie ankščiau  atrodė milžinai dabar  mažiukai, šaltinis kuris atrodė kaip  vandenynas dabar   atrodo  kaip  balutė po lietaus ir  namelis kuris  ankščiau  buvo  man rūmai, dabar  tik mažas namukas, prikrautas  visokiu   rakundų.  Ir nors  dangus vis dar  mėlynas viskas man  čia pilka. Po  pieva laksto  vaikai. Pamenu kaip  aš  čia laksčiau.  Kokia tada aš  buvau  laiminga, kaip  man  tada buvo  lengva užsimiršti, o  dabar  visi  rūpesčiai kaupiasi  ant  širdies ir ją palengva slegia it  koks akmuo.  Mano  gyvenimas it  karuselė, Sukasi ,sukasi ir sukasi. Ir nors ji  jau sukasi   ne vienerius metus ir atrodo  jau  atmintinai žinai  kaip  ji  pasisuks bet  staiga ji pasisuka netikėta linkme ir sugriauna visus tavo  planus ir viltis. 

Aš  tiek daug mylėjau ir tik  daug mylėjo  mane.  Tiek  daug  patyriau  nuotykių ir tiek  daug  nusivylimu  buvo, bet  viską išgyvenau, Žiūrėsim  ar  išgyvensiu  ir  šį.

Guliu ant dekio. Pramerkiu akis, per medžio šakas prasiskverbė keli ryškūs saulės spinduliai. Girdžiu kaip visai netoli manęs Arlaviškių ežere taškosi vaikai. Šiandien ypač karštą ir čia ypač daug žmonių. Į vandenį nebenoriu lipti nes kai buvau įlipus mane apspardė iš visų šonų. Eglė surizikavo ir liko vandenį. Pasuku galvą matau kaip mano ir Eglė mama žaidžia raketėmis, o visai netoli jų sėdintis senis spokso į jas ir varvina seilę. Staiga Eglės šuo Pinkis pagriebia kažkieno tapkę ir pradeda tąsyti. Giedrius (Eglės tėtis) bando atimti iš Pinkio tapkę bet tai labai sunku nes pirma reikia jį pagauti.
Tai įprastas vaizdas todėl net nebejuokinga.
Džiaugiuosi šia diena nes šiandien ta nuostabioji diena kai bus atidarytas oficialus vasaros sezonas. Man ir Eglei tai ypač ypatingas dalykas ir tai turi kitokia reikšmę negu kitiems. Mums tai reiškia nakvyne antrame aukšte, kasdienes maudynes, mėtines cigaretes, alų ir bemiegias naktis su vaiduokliais. Mes kiekvienais metais laukiam vasaros dėl, nakvynių antrame aukšte, dėl prancūziškų sumuštinių, dėl tepamo sūrelio ir visų kitų malonumų kurie būna tik vasarą. Na taip žinau tepamo sūrelio ir sumuštinių gali gauti ir žiemą, bet tik vasarą būna tokie ypatingi ir tai jau tape mūsų tradicija.
Pagaliau pradėjo tempti ir žmonės pradėjo skirstytis. Mums tai reiškia- Ežeras mūsų. Kai tik vandenyje nebeliko nė vieno žmogaus mes čiupom kamuolį ir šokom į vandenį. Vanduo buvo šiltas kaip arbata. Ir buvo labai gera jame sėdėti panirus iki pat ausų nes oras buvo jau gan atvėsiąs. Mūsų tėvai jau ir pradėjo krautis daiktus, bet mes su Egle niekur neskubėjom.
Mėtėmės kamuoliu. Tupim taip kad vanduo mum iki smakro iškeliam rankas ir pametam kamuolį. Kai reikia jį atmušt pašokam iš vandens, atmušam ir vėl iki smakro paneriam į vandenį. Galiausiai kai tėvai susikrauna daiktus, pradeda šaukti mus. Aišku mes iš vandens išlipam gal tik po gero pusvalandžio. Abi susėdam į mano mamos draugo mašiną su maudymukais, po užpakaliais pasikišam rankšluosčius, kad nesušlaptų sėdynė.
Martynas (mamos draugas) užsileidžia savo kvaila, smegenis daužiančia muziką. Niekas nemėgsta Martynos tik mano mama to nesupranta. Jis absoliutus lopas. Tikras kaimietis. Jis dažniausiai smirda, yra kvailas per visa pilvą nes net nemoka logiškai sudėlioti sakinių. Plius jam 25 metai o mano mamai 42. Ir jis dirba seselium senelių namuose. Tikras apgailėtino vyro pavyzdys.
Sustojam ties načnyku. Ten mums nuperka 4 buteliukus alaus, o sau butelį. Kai tik mano mama susimetė su tuo abugeliu, ji pradėjo labai daug gerti.
Grįžom namo. Su Egle paknopstomis užbėgam laiptais į antrą aukštą. Vonioje nusirengiam prie odos prilipusius šlapius maudymukus,padžiaunam. Šokam tiesiai į pižamas. Eglė kaip visada miega su mano pižama, na galima sakyti ji jau yra jos.
Tada nubildam apačion ir iš mano kambario atsivelkam reikalingiausius daiktus. Tai yra: muzikinis centras, diskų dėklas, kelios knygos, patalynė,fotoaparatas, kuprinė kurioje suslėpta viskas kad ” draudžiama” ir valgoma - cigaretės,
(taip aš pradėjau rūkyti, tai kenksminga, bet tai veža. ), žiebtuvėliai, Kolos butelys, du pokai čipsų. Viską nusitempiam viršun ir sudedam į vietas. Muzikinį centrą į vone nes tik ten esanti rozetė veikia. Kolonkes ištempiam pro duris į tą kambarį kuriame miegosime.Patalyne ant išskleistos sofos. Maistą ant komodos už jo slepiam cigaretes. Atsidarom alų su atidarituvu kuris yra prikabintas prie mano raktų kaip pakabutis. Ankščiau nesupratau kam man jo reikia, bet dabar suprantu, kad tai labai pravartu.
Atidarom balkone duris ir įsitaisom ant laiptelio balkone. Gurkšnis alaus ir mėtinė cigaretė, vakaro tyla ir žvaigždės virš galvos. Švelnus vėjelis ir tyli muzika sklindanti iš telefono. Tai reiškia tik viena- vasaros sezonas atidarytas.

Prabėgo beveik viso mokslo metai. Susigyvenau su visais naujais savo klasiokais.Net gi su Indre ir Gintare. Jos nebuvo tokios blogos kaip iš pirmos pažiūros. Viskas klostėsi puikiai. Susiradau naujų draugų. Mano visas gyvenimas pasikeitė. Šimta kart pakeičiau savo išvaizdą. Dažiau plaukus ir tamsiai ir šviesiai ir vėl tamsiai ir vėl šviesiai .Ir dabar aš brunetė. Viskas keitėsi, taip pat ir mano santykiai su tėvais. Pasirodo mano tėvas buvo gerasis o mama blogoji. Pasirodo mano mama jį taip daveikė dėl skyrybų. Pasirodo ji buvo jam ne ištikima šimta kartų. Ir ji pasikeitė visiškai. Dabar ji galvoja kad ji pati gražiausia ir geriausia moteris visame pasaulyje. Mano santykiai su ja visiškai pašlijo. Dabar mes pykstamės kas dieną. Ji kaltina mano naujus draugus ir ypač Dariu. Ji mano, kad jis man daro blogą įtaką. Ir taip aš vis dar su juo. Tik va su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad jis ne man ir kad jo visiškai nemyliu. Tai buvo laikinas susižavėjimas. Nebenoriu su juo būti, bet man jo gaila. Man labiau patinka Jonas, bet su juo taipogi nenoriu jokių artimų ryšių. Plius jie abu yra įsivelia į narkotikų versliuką. Nežinau, kiek dar laiko ištversiu ypač po to nutikimo su Jonu. Yra labai sunku. kai patinki dviems vaikinams vienu metu, o dar sunkiau kai tie vaikinai ne tik geriausi draugai, bet ir giminės. Niekad nepamiršiu to kvailo bučinio ir kaip rėkiau ant Jono, kad jis pasakytų Dariui, kad to niekada nebuvo. Manau jam tada plyšo širdis. Dabar ji plyšta man. Nes šiandien aš paliksiu Darių. Nebenoriu jo kankinti ir nebenoriu kankintis pati, o dar Jonas. Tai turbūt sunkiausias mano gyvenime sprendimas. Vieną paliksiu be šansų sugrįžti, o kitam neduosiu jokių galimybių būti su manimi. Bet ar aš kalta dėl to, kad jie abu įsimylėjo mane? Ne, aš kalta tik dėl to, kad per ilgai tempiau laiką gailėdama žmogaus nors jo nemyliu ir nenoriu su juo būti. 
Taigi sėdžiu ant suolelio “Liepų alėjoje” ir laukiu Dariaus. Matau kaip jis ateina su puokšte rožių. Jis ką tik pasunkino visa situaciją. 
- labas saule. 
- labas. 
- ko pikta? 
- nepikta, liūdna
- kodėl liūdna? 
- nes na am. Numykiu aš. 
- čia tau meile mano. 
Pažvelgiu į jį ašarotomis akimis. Žinau, kad turiu jį palikt, bet taip skauda. Skauda už jį. Tada prisimenu kaip Agnė mane mokė, kad jai sunku palikti išprovokuok, kad paliktų tave. 
- nieko, tiesiog mano mama nori kraustytis. Ir na manau išsipildys mano svajonė. 
- kaip ką nesupratau ?
klausia jis. 
- Išsikraustau į Vilnių, o ten atsivers visi keliai į fotografiją.(meluoju)
- tu ką juokauji? 
- ne.
- tu išsikraustysi. Kaip mes susitiksim? 
- tai bus savaidgaliai, atostogos. 
- tai ką aš maždaug atvažiuosiu papisiu ir išvažiuosiu?
yes.Aš tai padariau
- ką ? ką tu sau manai? tai jau peržengė visas ribas. 
Piktu tonu pasakau aš trenkiu jam per žandą ir nueinu į autobuso stotelę. Nes po 3 min bus autobusas.
Jis mane pasiveja. 
- Živile, palauk, nepyk. 
- aš pyksiu, man nusibodo pastovūs barniai. Jie visi dėl to, kad tu nesivaldai. Aš ne kokia lepšė kuri ignoruotų tokius tavo pykčio priepolius ir papbrėžiu aš ne kekšė. 
- aš ne tai turėjau omenyje. 
- man dzin. Kokie mūsų santykiai. Mes retai kur nors nueinam, tu man neskambini nes matai nekenti telefonų. Tu trenktas. Kiek galima, kiek galima, tu pastoviai šauki, rėki ir tau dzin ant manęs. Tu neleidi pildytis mano svajonei.
- tavo svajonė Vilnius?
- ne mano svajonė fotografija, kvailį tu. Tu te sugebi galvoti apie savo antrą galą. 
- jai taip tada ate Živile. 
- puiku, tik už mane nerasi geresnės. 
Jis nutrenkia gėles mano po kojomis ir lyk koks gaidys nužingsniuoja “Liepų alėja” 
Man lyg akmuo nuo širdies nusirito. Jis mane paliko. Aišku aš nesikraustau į Vilnių. Taip meluoti yra rizikinga, bet jo kitais metais čia nebebus taip, kad galiu meluoti kiek tik sąžinė leidžia. 
Įlipu į autobusą įsitaisau prie lango ir žvelgiu pro langą į lekiančius pro šoną vaizdus. Liko savaitė ir baigsis mokslo metai. Prasidės vasara, važiuosiu prie jūros, Eglė pas mane gyvens savaitėm. Jau greit oficialiai atidarysim vasaros sezoną ir kiekvieną mielą dieną mirksim Arlaviškių ežere. Ir gal būt bent tada pasimiršiu kaip ką tik įskaudinau du mieliausius žmones pasaulyje. 

Visa naktį prasivarčiau lovoje negalėdama užmigti. Galvojau apie Darių. Tas jausmas kai pagalvoju apie jį, šiurpas nubėgantis per nugara kai prisimenu kai jis mane bučiavo. O Dieve aš jam atsakiau tuo pačiu. kodėl man taip nesiseka su vaikinais. Jau antras su kuriuo draugausiu nors nieko jam nejaučiu. Pirmo nė nenoriu atsiminti. Aurimas buvo tikra tragedija. Mano tėvo kopija. Su juo draugavau tik todėl, kad tada ale buvau kieta. Na toks amžius tada buvo ką jau padarysi. Ačiū Dievui jo atsikračiau, bet dabar turiu naują bėda,- Dariu. 
Suskamba mano žadintuvas. Aš nemiegojau nė valandos, o jau keliuosi iš lovos. Šiandien bus praktika. Pirmoji. Na bent jau man. 
Užsimaunu jau patrintus džinsus bet dar padorius nešiojimui Tada susirandu pilka “Adido” maikutę ir violetinį bliuzoną su “HeloKity” snukučiu ant jo priekio. 
Griebiu “Nike” rožinę kuprinę 
žinau, lėkšta, bet į praktiką tiks. 
Žinoma atlieku visas rytines tradicijas, tokias kaip dantų valymas ir pan. Susipinu du ” drakoniukus” per galvą. Labai bijau šios dienos. Ir ne veltui. Praktika, nė velnio nežinau, ką per ją reiks veikti, o dar Darius. Siaubas. 
Suskamba mano mobilusis.Darius. 
- klausau.
- aš prie tavo namų. 
- ok ateinu. 
padedu ragelį. Patikrinu kiek valandų, lygiai 7. 
Ko taip anksti, dabar turėsiu su juo dar pabūti. Išeinu iš namų, užrakinu duris ir koja už kojos nusivelku iki jo motociklo. Įdėmiai žiūriu į jį. Ir galiu prisiekti, kad tuo momentu kai jis nusišypso man suspurda širdis. Pati pasimetu. 
Tai jis man patinka ar ne. 
- labas Živiliuk. 
- labas. 
- kaip miegojai ?
- gerai, o kaip tu ? (meluoju)
- visą naktį apie tave galvojau. 
ir vėl jaučiu kaip mano širdis suspurdą lyg koks drugelis. Nuryju seiles, nusišypsau.
- miela. 
- tai tu miela
o Dieve. Kiek galima seilėtis. Bet blogiausia, kad tas seilėjimasis man patinka. 
- na važiuojam mažule. 
- aha. Sumykiu aš. 
Užlipu ant jo motociklo. Negaliu pakęsti šito daikto. Aš bijau. Man jis atrodo nevaldomas. Plius turėsiu apsikabinti Darių. 
- laikykis tvirtai saule. 
Motociklas pajuda aš įsikabinu į Darių. Jaučiu kaip dunksi mano širdis ir kaip tuo pačiu ritmu kaip manoji plaka jo širdis. 
o gal aš klydau. Gal aš jam kažką jaučiu. Ir tas kažkas tikrai daugiau nei simpatija. Gal tai meilė. Nors nemanau kad ji egzistuoja. Bet gal…
Nuvažiuojam prie marių. Dar turim laiko beveik valandą. 
Nueinam prie vandens. Jis mane apkabina, pabučiuoja. Tada pažvelgia man į akis ir taria: 
- tu mano. 
Aš linktelnu. Keista niekad nemaniau, kad jausiuosi taip. gerai, kai man kažkas sakys tokius žodžius. Žinau tik tiek, kad man tai patinka. Jaučiu šiluma širdyje, jaučiu kaip ji spurda. 
Nežinau ar tai meilė, bet žinau, kad kai esu su juo man gera, kad prakaituoja delnai širdis plaka kaip išprotėjus. Ir žinau, kad dabar noriu būti tik su juo. Ir žinau kad jis nori būti tik su manimi.